2010 m. gruodžio 9 d., ketvirtadienis

Populizmo įsigalėjimas postsovietinėje erdvėje (II dalis)



Pirmoje dalyje kalbėjau apie populizmo apibrėžimą ir skirtingus populizmo tipus, kaip agrarinis ir ekonominis. Šioje dalyje labiau norėčiau koncentruotis į politinį populizmą, konkrečiai į jo suklestėjimą postsovietinėje erdvėje, pavyzdžiu pateikiant Lietuvą, kuris mūsų šalyje yra labiausiai paplitęs ir geriausiai matomas.

Politinio populizmo iškilimas

C. Mudde ir A. Renwick nuomone, politinis populizmas vienokia ar kitokia forma aptinkamas visose valstybėse, tačiau suklestėjo, būtent, Rytų ir Vidurio Europoje po Sovietų Sąjungos griūties. Jų manymų viena iš pagrindinių priežasčių leidusi populizmui suvešėti buvo ta, kad ir kaip keistai tai galėtų dabar atrodyti, sovietinių disidentų skleistas požiūris apie tuometinę Sovietinę valdžią ir politiką apskritai. Įdomu tai, kad disidentų skleistos idėjos savyje turėjo ir nemažai politiniam populizmui būdingų krypčių, kaip antai stiprią retoriką nukreiptą prieš elitą, didelį priešiškumą politinių partijų atžvilgiu, tikėjimą „moralia politika“.

Todėl šiandien žemi politinių partijų ar valstybinių institucijų reitingai neturėtų mūsų per daug stebinti, kadangi neigiamas požiūris į politines partijas ar valstybines institucijas išliko.

Tai puikiai iliustruoja šių metų spalio 1-11 dienomis surengta visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro "Vilmorus" reprezentatyvi apklausa, kurios gauti rezultatai rodo, jog politinėmis partijomis pasitiki vos 3,4 procento, o Seimu 3,8 procento apklaustųjų, kai tuo tarpu nepasitikinčiųjų skaičius atitinkamai 76,9 ir 74,7 respondentų. Nuostata, jog politika yra nešvarus dalykas yra labai gaji postsovietinių valstybių žmonių tarpe, ir dėl to šiek tiek kalti, jei taip būtų galima pasakyti yra ir sovietinių laikų disidentai.

Disidentai suformavo pirmiausiai anti-politiškas nuostatas į tuometę valdžią ir komunistines partijas. „Kadangi komunistinė sistema paliko mažai vietos politinei opozicijai, disidentai kvietė žmones išsakyti savo nepasitenkinimą esama sistema oficialiu atsiribojimu nuo politikos apskritai.“ – pastebi C. Mudde. A. Renwick žodžiais sakant, skepticizmas tradicinių politinių darinių atžvilgiu išliko ir šiandienos žmonių galvose ir įpročiuose.

J. Pakulski nuomone, stiprios politinės partijos yra politinio stabilumo sąlygą, tačiau „postsovietinėje erdvėje politinės partijos ir joms priklausantys politikai dažniausiai įsivaizduojami kaip nieko bendro neturintys su moraliniais vertinimais. Viskas kas sietina su partijomis, žmonių akyse, yra korumpuota. Kiekviena žinia ar kalba apie partijos discipliną, partijos organizaciją ar jos programą žmonėms atsiduoda senumu arba tiesiog apibūdinama kaip komunistinė praeitis“.

Tokiu būdu atsiranda priešprieša MES versus JIE. Nuostata kas ne su mumis tas prieš mus, paplinta ir tampa visiems labai artima. Polių MES – JIE priešprieša geriausiai pasireiškia per konfliktus su valdžios institucijomis, ką puikiai dabar matome su Kaune kilusiais violetiniais judėjimais.

Todėl nieko keisto, kad R. Sakadolskis viename interviu apie pilietinę visuomenę pastebi, kad „pilietinė visuomenė – tai tokia visuomenė, kuri suvokia savo santykį su valstybe, kuri supranta, kad valstybė dirba jai, o ne atvirkščiai. Tokioje visuomenėje gyvenantys žmonės suvokia, kad valstybė yra ne kažkur kitur, o čia – pas mus. Lietuvoje daug kas įsivaizduoja valstybę atskirą nuo visuomenės. Ta atskirtis yra viena iš nepilietiškos visuomenės bruožų.“

Paprastai sakant, pilietinės visuomenės nebuvimas atsiranda iš praeities skaudžios patirties, kuri žmonėse įtvirtina anti-politiškas nuostatas, kurios vėliau savo ruožtu leidžia įsitvirtinti politiniam populizmui, kuris aktyvioje ir bendruomeniškoje arba populiariai tariant pilietinėje visuomenėje neužimtų dominuojančių pozicijų.

C. Mudde nuomone, „ironiška, jog anti-politikos nuostatos buvo žinomos mažai grupei disidentų komunistinėje erdvėje, bet didžiausią populiarumą šios idėjos pasiekė prie demokratinės santvarkos.“

Atsiribojimas nuo politikos

Nieko nuostabaus, kad pastaraisiais metais sulaukiame vis didėjančio žmonių bei politinių veikėjų atsiribojimo nuo politinių partijų. Prezidentė D. Grybauskaitė prieš LR Prezidento rinkimus atsiribojo nuo visų politinių partijų ir susilaukė didelės sėkmės. Pastaruoju metu besikuriantys „pilietiniai judėjimai“ yra naujas masalas mūsų valstybės žmonėms, kurių pagrindinė idėja yra priešprieša politinėms partijoms, tiksliau sakant, noras parodyti, kad šie pilietiniai judėjimai, organizacijos neturi nieko bendro su purvina politika.

Paradoksalu, bet daugumą iš šių judėjimų į priekį veda ne kas kiti kaip „buvę“ politikai, kaip antai A. Zuokas. Kitaip tariant, atsiribojimas nuo politinių partijų šiandien atneša nemažą naudą atsiribojantiems nuo partijų ar bent jau sukuriantiems tokį įvaizdį.

Tenka pripažinti, kad prie tokios padėties daug prisidėjo ir taip vadinamos tradicinės partijos. Tiesa sakant, stebint socialdemokratų, konservatorių ar liberalų pasisakymus ir lyginant juos su, sakykime taip vadinamomis, populistų Tvarkos ir teisingumo ar Darbo partijomis didelio skirtumo nepamatysime.

Tradicinių partijų kalbose gali įžiūrėti tam tikras ideologines apraiškas ir pozicijas, tačiau kada jos lieka tik kalbomis be konkrečių veiksmų tai tokiu atveju tai lygiai toks pat populizmas. Per kiekvienus rinkimus „socdemai“ kalba apie progresinius mokesčius, tačiau atsidūrę valdžioje apie tai kažkaip labai jau greitai pamiršta, o tai priminus teisinasi, kad jie yra koalicijoje, tad nieko negali padėti.

Konservatoriai skelbia, kad kovosią su biurokratija, su didžiausiu pasididžiavimu įkuria Saulėlydžio komisiją, tačiau tuo viskas ir baigiasi, nes į pastarosios siūlymus neatsižvelgiama ir galiausiai visa tai vėl kartojasi po kiekvienų laimėtų rinkimų. Ir tai, kad liberalai didina, o „socdemai“ mažina mokesčius jau nieko nebestebina, nes apie tokį dalyką kaip ideologija visi seniai pamiršę.

Čia verta paminėti dabartinio užsienio reikalų ministro A. Ažūbalio žodžius pasakytus laidoje „Versijos“ populizmo tema: „Yra sveikas populizmas, be kurio nė vienas politikas neapsieina, ir yra pavojingas populizmas, kurį mes matėm, nuo kurio skaudžiai Lietuva kentėjo ir tarptautinio prestižo prasme. Todėl šiuo požiūriu aš manau, kad čia reikia labai skirti – sveiką, sąžiningą, žaismingą populizmą…“ Po tokių žodžiu belieka tik pritarti A. Račo minčiai, kad Lietuvoje deja yra tik viena partija ir jos vardas – populistų.

Mano manymu, pasikeitimas Lietuvos politikoje galėtų įvykti tik tokiu atveju, kada politikai pagaliau pradės daryti tai, ką sako ar žada, kada piliečiai labiau ims rūpintis savo bendruomene, tuo pačiu ir valstybės reikalais. Tenka tik tikėtis, kad laikui bėgant ir mūsų tautai įgaunant daugiau patirties reikalas pasikeis iš esmės, juk S. Malinovas pastebi, kad populizmas yra politinio nebrandumo požymis.

Populizmas pasireiškiantis per MES – JIE skirtį

Populistų pagrindiniu taikiniu tampa paprasti žmonės. Siekiama iškelti žmonių troškimus ir juos atstovauti, kitais žodžiais tariant, įtvirtinti žmonių tikrąją valią. Visa tai pasiekiama per MES – JIE skirti, supriešinimą, kurie atitinkamai atstovauja liaudį ir elitą. Elitas tampa pagrindiniu taikiniu, simboliniu kaltininku dėl visų žmones užgriovusiu negandu.

Disidentų įtvirtintos nuostatos apie moralią politiką netaikomos partijų atstovams. Populistai paprastai suranda ar sukuria sąmokslo teoriją, kuria siekiama surasti „tikruosius“ negandų kaltininkus, juk turint kokį nors priešą, visada lengviau gyventi, nes bet kada gali kaltinti pastarąjį dėl visų tave užgriuvusių bėdų. Populistų suteikta iliuzija apie blogio šaltinį žmonėms palengviną gyvenimą.

Apibendrinant, visi šie žingsniai atsiranda tada, kada žmonės yra anti-politiški ir nusišalinę nuo politikos apskritai. Nusišalinimas nuo politikos žmones dar labiau atitolina nuo visų politinių procesų, o kartu ir paruošia puikią dirvą populizmui, kuris geriausiai veikia tada, kada yra mažas politinis išprusimas. Tokiu būdu manipuliacija žmonių jausmais tampa paprastesniu užsiėmimu suinteresuotiems asmenims.

1 komentaras:


  1. Lâm chợt lóe lên tia sáng. Hắn há mồm phun ra một đạo lục quang. Đạo lục

    quang vừa xuất hiện liền lóe lên một cái lao thẳng về phía người đá.

    Trong nháy mắt, một luồng tử khí từ trong tượng đá lan ra. Tiểu kiếm màu

    xanh chợt thuấn di, xuyên qua tử khí, đâm trúng vào người đá.

    Nhưng tiếng động vang lên liên tiếp, một cái quang cầu nhanh chóng từ

    trong người đá bay ra. Ánh mắt Vương Lâm lóe lên, tay phải điều khiển
    trung tâm kế toán tại quảng ninh
    học kế toán tại bắc ninh
    học kế toán tại hà đông

    eco city long biên
    http://01embesexy.com
    http://tradaboho.com
    học kế toán tại tphcm
    trung tâm kế toán tại quảng ninh
    học kế toán tại thanh xuân
    khoá học kế toán thuế
    trung tâm kế toán tại long biên
    trung tâm dạy kế toán
    http://meomeo007.com
    học kế toán tổng hợp tại huế

    phi kiếm một lần nữa thay đổi phương hướng, đuổi theo quang cầu.

    Lúc này, quái nhân mới có phản ứng. Ánh mắt nó lộ vẻ lo lắng nhìn chằm

    chằm vào Vương Lâm có chút phẫn nộ, chỉ phi kiếm rồi kêu oa oa vài

    tiếng.

    Vương Lâm ngẩn người. Đúng lúc này, một giọng nói gấp gáp từ trong quang cầu truyền ra.

    - Tiểu hữu chớ nên xúc động. Lão phu không có ác ý. Ta mới là chủ nhân

    của kẻ bên ngoài.

    AtsakytiPanaikinti