2010 m. gruodžio 30 d., ketvirtadienis

Kuris 2010 metų įrašas bloge griskevičius.lt, Jums labiausiai patiko?



Artėjant metų pabaigai įprasta vykdyti įvairius "geriausiųjų" rinkimus, apklausas, tad šiuo atveju nutariau ir aš sudaryti anketą, kurios tikslas yra labai paprastas, t.y., išsiaiškinti geriausią griskevicius.lt 2010 metų įrašą.

Kviečiu kiekvieną iš Jūsų nepatingėti ir pabalsuoti, juk tai užtrunka tik kelias sekundes :)

Apklausą rasite dešinėje blogo pusėje.

Tegul stipriausias, įdomiausias įrašas nugali :)

2010 m. gruodžio 15 d., trečiadienis

Sužinok apie savo politikų veiklą - KąVeikiavaldžia.lt



Mūsų visuomenėje daug kalbama apie pilietiškumą, pastarojo trūkumą, tad nieko nuostabaus, kad kartais būna sunku pastebėti konkrečius visuomenės veiksmus, skatinančius pilietinės visuomenės atsiradimą.

Vis dėlto gerai paieškojus galima rasti teigiamų pavyzdžių. Vienas tokių, šiais metais startavęs projektas - Kąveikiavaldžia.lt

Įdomu tai, kad šis projektas atsirado iš pačių žmonių iniciatyvų ir jis nebuvo nuleistas iš valdžios institucijų.

Apie šio projekto tikslus galite pasiskaityti pačiame puslapyje, tačiau trumpai tariant ši erdvė leidžia greitai ir operatyviai susirasti jus dominančią informaciją, apie įvairiausius politikų, institucijų priimamus sprendimus, teikiamus projektus ir panašiai.

Minėtas projektas taip pat turi savo profilį socialiniame tinkle "Facebook", tad nuoširdžiai visus, kurie to dar nesate padarę, kviečiu prisijungti prie jo.

Domėkimės, ką veikia mūsų valdžia ir atskiri politikai, nes tokiu būdu galėsime įtakoti sprendimų priėmimus, būsime labiau atsparūs politinei propagandai, o rinkimų metu bus lengviau įvertinti kiekvieno politiko nuveiktus darbus konkrečiu pažymiu, tad mūsų pasirinkimas taps daug objektyvesnis.

2010 m. gruodžio 9 d., ketvirtadienis

Populizmo įsigalėjimas postsovietinėje erdvėje (II dalis)



Pirmoje dalyje kalbėjau apie populizmo apibrėžimą ir skirtingus populizmo tipus, kaip agrarinis ir ekonominis. Šioje dalyje labiau norėčiau koncentruotis į politinį populizmą, konkrečiai į jo suklestėjimą postsovietinėje erdvėje, pavyzdžiu pateikiant Lietuvą, kuris mūsų šalyje yra labiausiai paplitęs ir geriausiai matomas.

Politinio populizmo iškilimas

C. Mudde ir A. Renwick nuomone, politinis populizmas vienokia ar kitokia forma aptinkamas visose valstybėse, tačiau suklestėjo, būtent, Rytų ir Vidurio Europoje po Sovietų Sąjungos griūties. Jų manymų viena iš pagrindinių priežasčių leidusi populizmui suvešėti buvo ta, kad ir kaip keistai tai galėtų dabar atrodyti, sovietinių disidentų skleistas požiūris apie tuometinę Sovietinę valdžią ir politiką apskritai. Įdomu tai, kad disidentų skleistos idėjos savyje turėjo ir nemažai politiniam populizmui būdingų krypčių, kaip antai stiprią retoriką nukreiptą prieš elitą, didelį priešiškumą politinių partijų atžvilgiu, tikėjimą „moralia politika“.

Todėl šiandien žemi politinių partijų ar valstybinių institucijų reitingai neturėtų mūsų per daug stebinti, kadangi neigiamas požiūris į politines partijas ar valstybines institucijas išliko.

Tai puikiai iliustruoja šių metų spalio 1-11 dienomis surengta visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro "Vilmorus" reprezentatyvi apklausa, kurios gauti rezultatai rodo, jog politinėmis partijomis pasitiki vos 3,4 procento, o Seimu 3,8 procento apklaustųjų, kai tuo tarpu nepasitikinčiųjų skaičius atitinkamai 76,9 ir 74,7 respondentų. Nuostata, jog politika yra nešvarus dalykas yra labai gaji postsovietinių valstybių žmonių tarpe, ir dėl to šiek tiek kalti, jei taip būtų galima pasakyti yra ir sovietinių laikų disidentai.

Disidentai suformavo pirmiausiai anti-politiškas nuostatas į tuometę valdžią ir komunistines partijas. „Kadangi komunistinė sistema paliko mažai vietos politinei opozicijai, disidentai kvietė žmones išsakyti savo nepasitenkinimą esama sistema oficialiu atsiribojimu nuo politikos apskritai.“ – pastebi C. Mudde. A. Renwick žodžiais sakant, skepticizmas tradicinių politinių darinių atžvilgiu išliko ir šiandienos žmonių galvose ir įpročiuose.

J. Pakulski nuomone, stiprios politinės partijos yra politinio stabilumo sąlygą, tačiau „postsovietinėje erdvėje politinės partijos ir joms priklausantys politikai dažniausiai įsivaizduojami kaip nieko bendro neturintys su moraliniais vertinimais. Viskas kas sietina su partijomis, žmonių akyse, yra korumpuota. Kiekviena žinia ar kalba apie partijos discipliną, partijos organizaciją ar jos programą žmonėms atsiduoda senumu arba tiesiog apibūdinama kaip komunistinė praeitis“.

Tokiu būdu atsiranda priešprieša MES versus JIE. Nuostata kas ne su mumis tas prieš mus, paplinta ir tampa visiems labai artima. Polių MES – JIE priešprieša geriausiai pasireiškia per konfliktus su valdžios institucijomis, ką puikiai dabar matome su Kaune kilusiais violetiniais judėjimais.

Todėl nieko keisto, kad R. Sakadolskis viename interviu apie pilietinę visuomenę pastebi, kad „pilietinė visuomenė – tai tokia visuomenė, kuri suvokia savo santykį su valstybe, kuri supranta, kad valstybė dirba jai, o ne atvirkščiai. Tokioje visuomenėje gyvenantys žmonės suvokia, kad valstybė yra ne kažkur kitur, o čia – pas mus. Lietuvoje daug kas įsivaizduoja valstybę atskirą nuo visuomenės. Ta atskirtis yra viena iš nepilietiškos visuomenės bruožų.“

Paprastai sakant, pilietinės visuomenės nebuvimas atsiranda iš praeities skaudžios patirties, kuri žmonėse įtvirtina anti-politiškas nuostatas, kurios vėliau savo ruožtu leidžia įsitvirtinti politiniam populizmui, kuris aktyvioje ir bendruomeniškoje arba populiariai tariant pilietinėje visuomenėje neužimtų dominuojančių pozicijų.

C. Mudde nuomone, „ironiška, jog anti-politikos nuostatos buvo žinomos mažai grupei disidentų komunistinėje erdvėje, bet didžiausią populiarumą šios idėjos pasiekė prie demokratinės santvarkos.“

Atsiribojimas nuo politikos

Nieko nuostabaus, kad pastaraisiais metais sulaukiame vis didėjančio žmonių bei politinių veikėjų atsiribojimo nuo politinių partijų. Prezidentė D. Grybauskaitė prieš LR Prezidento rinkimus atsiribojo nuo visų politinių partijų ir susilaukė didelės sėkmės. Pastaruoju metu besikuriantys „pilietiniai judėjimai“ yra naujas masalas mūsų valstybės žmonėms, kurių pagrindinė idėja yra priešprieša politinėms partijoms, tiksliau sakant, noras parodyti, kad šie pilietiniai judėjimai, organizacijos neturi nieko bendro su purvina politika.

Paradoksalu, bet daugumą iš šių judėjimų į priekį veda ne kas kiti kaip „buvę“ politikai, kaip antai A. Zuokas. Kitaip tariant, atsiribojimas nuo politinių partijų šiandien atneša nemažą naudą atsiribojantiems nuo partijų ar bent jau sukuriantiems tokį įvaizdį.

Tenka pripažinti, kad prie tokios padėties daug prisidėjo ir taip vadinamos tradicinės partijos. Tiesa sakant, stebint socialdemokratų, konservatorių ar liberalų pasisakymus ir lyginant juos su, sakykime taip vadinamomis, populistų Tvarkos ir teisingumo ar Darbo partijomis didelio skirtumo nepamatysime.

Tradicinių partijų kalbose gali įžiūrėti tam tikras ideologines apraiškas ir pozicijas, tačiau kada jos lieka tik kalbomis be konkrečių veiksmų tai tokiu atveju tai lygiai toks pat populizmas. Per kiekvienus rinkimus „socdemai“ kalba apie progresinius mokesčius, tačiau atsidūrę valdžioje apie tai kažkaip labai jau greitai pamiršta, o tai priminus teisinasi, kad jie yra koalicijoje, tad nieko negali padėti.

Konservatoriai skelbia, kad kovosią su biurokratija, su didžiausiu pasididžiavimu įkuria Saulėlydžio komisiją, tačiau tuo viskas ir baigiasi, nes į pastarosios siūlymus neatsižvelgiama ir galiausiai visa tai vėl kartojasi po kiekvienų laimėtų rinkimų. Ir tai, kad liberalai didina, o „socdemai“ mažina mokesčius jau nieko nebestebina, nes apie tokį dalyką kaip ideologija visi seniai pamiršę.

Čia verta paminėti dabartinio užsienio reikalų ministro A. Ažūbalio žodžius pasakytus laidoje „Versijos“ populizmo tema: „Yra sveikas populizmas, be kurio nė vienas politikas neapsieina, ir yra pavojingas populizmas, kurį mes matėm, nuo kurio skaudžiai Lietuva kentėjo ir tarptautinio prestižo prasme. Todėl šiuo požiūriu aš manau, kad čia reikia labai skirti – sveiką, sąžiningą, žaismingą populizmą…“ Po tokių žodžiu belieka tik pritarti A. Račo minčiai, kad Lietuvoje deja yra tik viena partija ir jos vardas – populistų.

Mano manymu, pasikeitimas Lietuvos politikoje galėtų įvykti tik tokiu atveju, kada politikai pagaliau pradės daryti tai, ką sako ar žada, kada piliečiai labiau ims rūpintis savo bendruomene, tuo pačiu ir valstybės reikalais. Tenka tik tikėtis, kad laikui bėgant ir mūsų tautai įgaunant daugiau patirties reikalas pasikeis iš esmės, juk S. Malinovas pastebi, kad populizmas yra politinio nebrandumo požymis.

Populizmas pasireiškiantis per MES – JIE skirtį

Populistų pagrindiniu taikiniu tampa paprasti žmonės. Siekiama iškelti žmonių troškimus ir juos atstovauti, kitais žodžiais tariant, įtvirtinti žmonių tikrąją valią. Visa tai pasiekiama per MES – JIE skirti, supriešinimą, kurie atitinkamai atstovauja liaudį ir elitą. Elitas tampa pagrindiniu taikiniu, simboliniu kaltininku dėl visų žmones užgriovusiu negandu.

Disidentų įtvirtintos nuostatos apie moralią politiką netaikomos partijų atstovams. Populistai paprastai suranda ar sukuria sąmokslo teoriją, kuria siekiama surasti „tikruosius“ negandų kaltininkus, juk turint kokį nors priešą, visada lengviau gyventi, nes bet kada gali kaltinti pastarąjį dėl visų tave užgriuvusių bėdų. Populistų suteikta iliuzija apie blogio šaltinį žmonėms palengviną gyvenimą.

Apibendrinant, visi šie žingsniai atsiranda tada, kada žmonės yra anti-politiški ir nusišalinę nuo politikos apskritai. Nusišalinimas nuo politikos žmones dar labiau atitolina nuo visų politinių procesų, o kartu ir paruošia puikią dirvą populizmui, kuris geriausiai veikia tada, kada yra mažas politinis išprusimas. Tokiu būdu manipuliacija žmonių jausmais tampa paprastesniu užsiėmimu suinteresuotiems asmenims.

2010 m. gruodžio 7 d., antradienis

Populizmo įsigalėjimas postsovietinėje erdvėje (I dalis)



Žodis populizmas dažnai girdimas viešajame diskurse, politinių diskusijų metu, ypač tada, kada artėja nauji rinkimai, kadangi rinkimus keičia nauji rinkimai tai ši sąvoka, terminas nuolatos skamba mūsų ausyse. Paradoksalu, tačiau nepaisant dažno šio termino naudojimo, ne kiekvienas iš mūsų žinome, ką jis iš tiesų jis reiškia, net ir tie kas ji nuolatos naudoja.

Daugelis autorių ar apžvalgininkų rašančių populizmo tematika pripažįsta, kad viena pagrindinių problemų su kuria jie susiduria yra pačio žodžio populizmas problemiškumas, neišbaigtumas, kitaip tariant, tiesiog nėra šio termino visuotinai priimto apibrėžimo. Kaip C. Mudde vaizdžiai sako, populizmas turi daugiau priešų nei draugų, nes yra labai jau ginčytina sąvoka, kadangi paprastai jei taikomas vienas supratimas, apibūdinimas nors populizmas pats savaime turi ir daugiau skirtingų reikšmių, kaip agrarinis, ekonominis ar politinis populizmas. Tad dažnas autorius naudoja skirtingus populizmo apibrėžimus, kurie vienas nuo kito gali daugiau ar mažiau skirtis, tačiau kitų suvokiamas kaip tas pats reiškinys.

Kaip jau minėjau nėra vieno bendro populizmo apibrėžimo, tačiau šiuo atveju aš linkęs pasinaudoti S. Malinovo pateiktu populizmo savotišku apibrėžimu, kuris labiausiai tiktų kalbant apie politinį populizmą, kuris yra labiausiai paplitęs Lietuvoje. S. Malinovas nagrinėjo Bulgarijos populizmo atvejus pasitelkdamas tam tikrą pačio populizmo, kaip reiškinio, atsiradimo priešistorę, kuri paprastai datuojama 19 amžiaus pabaigai JAV fermerių ir carinės Rusijos „narodniki“ judėjimuose.

S. Malinovas mano, jog„<...> politinis populizmas yra politinio mąstymo ir kalbėjimo forma, paremta tokiomis retorinėmis figūromis ir technikomis, kurių esminis bruožas – permanentinis (lot. permanens – nuolatinis) kreipimasis ir apeliavimas į kolektyvinį „liaudies“ įvaizdį.“

Šis populizmo apibrėžimas, minėto autoriaus akimis žiūrint, geriausiai tinka tada jei jis pasitelkiamas nagrinėjant postsovietinės erdvės lauką, paprastai tariant buvusias Sovietų Sąjungos valstybes ir ten gyvuojančias politines praktikas.

Šioje vietoje galima paminėti ir Cambridgo universiteto sudaryto žodyno pateiktą populizmo definicija, kuri skelbia, jog populizmas yra politinės idėjos ir veiksmai pagrįsti ketinimu reprezentuoti paprastų piliečių (liaudies) poreikius ir troškimus.

Paprašiausias politinio populizmo pavyzdys galėtų būti, ne retai girdimas politikų pasakymas, kad sumažinsime mokesčius ir padidinsime atlyginimus, nepateikiant jokių įrodymų kaip tai bus padaroma. Tokiu būdu pagrindiniu populistų taikiniu tampa žmonės, kurie yra nusivylę valdžia ir dažnai gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos. Kitaip sakant taikoma į didžiausiąją dalį Lietuvos piliečių, kurie tarsi ir sudaro minimą „liaudies“ įvaizdį.

Agrarinio ir ekonominio populizmo ribotumas

C. Mudde nagrinėdamas populizmo apraiškas Rytų Europoje, ypač populizmo padėtį valstybėms ištrūkus iš Sovietų Sąjungos ir atkūrus savo nepriklausomybes, pastebi, jog agrarinis populizmas iš esmės jau nebe figūruoja postsovietinėje erdvėje. Paprašiusiai valstietis jau nebeužima centrinės vietos šiuose visuomenėse, kai tuo tarpu agrarinio populizmo pagrindiniu apeliavimo objektu tapdavo moralaus valstiečio įvaizdis pagrįstas valstietišku gyvenimo būdu kuris būdavo suvokiamas kaip teisingos visuomenės pagrindas.

Pagrindiniu priešininku šiam populizmo porūšiui būdavo miestų elitas ir materialusis kapitalizmas. Istorijos tėkmėje buvusi valstiečių dauguma tapo mažuma ir iš principo galima teigti, kad tai prieš ką kovojo politinis populizmas, tapo visų norma, o keltos senosios idėjos nuėjo užmarštin. Tad C. Mudde manymu, agrariniam populizmui šiandienos Rytų Europos visuomenėse nebėra tos erdvės kur galėtų save realizuoti. Kita vertus tam tikros agrarinio populizmo idėjos išlieka ir perimamos kitų populizmo atšakų, kaip pavyzdžiui, anti-elitistinės ideologijos vyravimas ar kreipimasis į liaudį arba korumpuotos biurokratijos įvaizdžio naudojimas.

Olandų akademikas C. Mudde mano, kad ekonominis populizmas taip pat neturi gerų perspektyvų Rytų ar Centrinės Europos dalyse. Tokią išvadą jis daro todėl, kad ekonominio populizmo politika grindžiama valstybės monopolininkės vaidmenyje, kuri saugo savo rinką, dideliais mokesčiais, siekia lėšas gautas iš eksporto naudoti vietos rinkoje, siekia perskirstyti lygiau visų žmonių atžvilgiu perskirstyti valstybės biudžetą.

Tai kažkiek primena sistemą iš kurios buvusios postsovietinės valstybės jau ištrūko, tad automatiškai tai ne visada yra viliojanti perspektyva, greta to daugelis šių valstybių tapo Europos Sąjungos šalimis, kur dominuoja laisva rinka ir neoliberalizmo ekonominė ideologija, tad ekonominio populizmo galimybė tampa nebe tokia patraukli ir praktikoje dažniausiai yra sutinkama tik Lotinų Amerikos šalyse. Paprašiau tariant, dominuojanti laisvoji rinkos idėja kartu su Europos Sąjunga ir jos nuostatomis bei įstatymais praktiškai užkerta kelią ekonominio populizmo šalininkams skleisti savo idėjas.

Gerėjantis žmonių gyvenimo lygis, manau, kad pagrįstai suteikė pagrindo daryti tokias išvadas. Kita vertus atėjusi ekonominė krizė mums visiems pademonstravo, kad kai kuriais atvejais ekonominio populizmo retorika arba tam tikros jos apraiškos gali turėti tam tikrą pasisekimą, kaip tai atsitiko Lietuvoje visai ne per seniausiai, kada parduotuvėse pakilo maisto kainos ir daugelis politiku pasinaudodami proga pagerinti savo įvaizdžius žmonių akyse pradėjo kalbėti apie didesnę valstybės kontrolę ir priežiūrą maisto produktų atžvilgiu. Iš pažiūros norai gražūs, tačiau labai jau atsiduoda pigiu propagandiniu veiksmu, nes politikams kalbantiems apie nesąžiningus prekybininkų veiksmus rūpi tik vienas dalykas – atrodyti geresniems nei iš tiesų esama.

Tokias išvadas darau, dėl to, kad politikų dėmesio susilaukė tik būtiniausi maisto produktai, kitaip tariant, tai kas labiausiai jaudina žmones. Tikrai nenoriu teisinti verslininkų, to ir nedarau, nes tam tikrų nesąžiningos prekybos apraiškų kiekvienas galime pastebėti kiekvieną dieną, tačiau tuo turėtų rūpintis pirmiausiai tam sukurtos priežiūros ir kontrolės institucijos.

Politikų naudota retorika buvo nukreipta prieš verslininkus, kuria jie tarsi sakė, kad verslininkai ir prekybininkai skriaudžia paprastus piliečius, tad politikai negalėdami su tuo taikstytis siekia juos pažaboti. Visa tai jie darė puikiai suvokdami, kad jie nelabai gali pažaboti prekybininkų jei jie neįrodo kartelių susitarimų.

Kaip pastebi J. Pakulski, tam tikros ekonominės nuoskaudos dažnai leidžia pasireikšti ir demagogams. Tad buvo smarkiai mojuojama karo kirviu, kurio iš tiesų niekas ir nesirengė panaudoti, tačiau pats mojavimo veiksmas šio proceso iniciatoriams neabejotinai pridėjo keletą populiarumo balsų iš visuomenės tarpo. Tokiu būdu buvo išsakyta daug karingų kalbų ir replikų, tačiau eigoje viskas liko savo įprastose vietose.

Tuo tarpu antroje dalyje kalbėsiu apie politinį populizmą ir jo pasekmes Lietuvos visuomenei.