griskevicius.lt

Artėjant 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimams ir vėl skamba senos, iki gyvo kaulo įgrisusios dainos, šūkiai apie tai, kad eisi tu žmogus į rinkimus ar ne, niekas nuo to vis tiek nepasikeis. Delfio portalo vienas komentatorius - sas, 2011 01 25 13:04 ir panašūs komentarai užvaldo viešąją erdvę : (kalba netaisyta) boikotuoti sita cirka,demokratijos imitaciją.korupciniu keksiu lizdai,nesvarbu koks saraso numeris.save gerbianti taut ataip ir padarytu.ir ne tik tai padarytu,nusluotu nuo zemes pavirsiaus visa korupcine sistema,nuo sumautu seniuniju iki seimo/ Dalis, deja didžioji dauguma, žmonių mano, kad nebalsuodami jie nubaus valdžioje esančius politikus, partijas, tačiau pamiršta, kad neidami balsuoti jie ne tik kad nenubaudžia jiems nepatinkančių politikų, tačiau tokiu savo trumparegišku požiūriu leidžia jiems ir toliau išsilaikyti savo postuose. Kaip pastebi James S. Coleman, sociologijos teoretikas, čia pasireiškia kolektyvinio veiksmo rūšis, dar vadinamas užkrečiamaisiais įsitikini

Esu jaunas, veržlus, sąžiningas ir optimistiškas jaunasis politikas, gimęs 1985 metais Panevėžyje. Trumpai apie save Augau apsuptas tėvo, mokytojo, ir mamos, prekybininkės, dėmesiu. Aštuonerių metų pradėjau lankyti Panevėžio futbolo mokyklą, tad nuo to laiko futbolas ir sportas apskritai tapo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Futbolą miniu neatsitiktinai, nes ši sporto šaka išmokė dirbti kolektyve, kartu jausti atsakomybę už savo veiksmus, taip pat kantrybės, kovingumo, kūrybiškumo. Visi šie principai dabar pasitarnauja siekiant užsibrėžtų tikslų moksle ir politikoje. 2004 metais baigiau Panevėžio „Ąžuolo“ vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojau į Šiaulių Universiteto filosofijos ir visuomenės mokslų studijų programą. Studijuojant ŠU pasinaudojau įvairiomis studijų programomis/ alternatyvomis ir savo žinias tokiu būdu gilinau Švedijos Linkopingo universitete, taip pat stažavausi Italijoje „Fondazione Auxilium“ fonde, kuris rūpinosi pažeidžiamiausiais visuomenės sluoksniais (sene

Pastaruoju metu per įvairiausius TV programų, laikraščių, interneto ar radijo pranešimus girdime apie naujus iškritusio sniego rekordus Lietuvoje, kurie sumušė netgi penkiasdešimtmečio rekordus. Iš to išplaukė įvairios problemos, rūpesčiai, kurie, tiesa sakant yra tradiciniai žiemos atributai. Paklausite, o kodėl aš apie tai kalbu? Atsakysiu. Dėl to, kad man jau iki gyvo kaulo atsibodo žmonių verkšlenimai dėl nenuvalytų kelių, pėsčiųjų takų ir panašiai. Daugelis keiksnoja kelininkus, valytojus, kad pastarieji prastai atlieka savo darbą, tad nėra patogu vaikščioti, nes slidu arba pusnys iki kelių, nekalbant jau apie nepravažiuojamus kelius ir daugiabučių kiemų supanašėjimą su nepraeinamomis gynybinėmis užkardomis. Vis dėlto aš nelinkęs kritikuoti kelininkų, nes pripažinkime, kad patys didžiąja dalimi ir esame kalti dėl esamos padėties, ypač, kada kalbame apie neprivažiuojamus daugiabučių kiemus . Ne kartą ir pats mačiau kaip kelininkai atvažiuoja ir bando valyti gatves, kiemus, tačiau t