2011 m. sausio 27 d., ketvirtadienis

Ar artėjant apsisprendimo valandai ir toliau rodysime pirštus vieni į kitus?



Artėjant 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimams ir vėl skamba senos, iki gyvo kaulo įgrisusios dainos, šūkiai apie tai, kad eisi tu žmogus į rinkimus ar ne, niekas nuo to vis tiek nepasikeis.

Delfio portalo vienas komentatorius - sas,
2011 01 25 13:04 ir panašūs komentarai užvaldo viešąją erdvę
:

(kalba netaisyta)
boikotuoti sita cirka,demokratijos imitaciją.korupciniu keksiu lizdai,nesvarbu koks saraso numeris.save gerbianti taut ataip ir padarytu.ir ne tik tai padarytu,nusluotu nuo zemes pavirsiaus visa korupcine sistema,nuo sumautu seniuniju iki seimo/

Dalis, deja didžioji dauguma, žmonių mano, kad nebalsuodami jie nubaus valdžioje esančius politikus, partijas, tačiau pamiršta, kad neidami balsuoti jie ne tik kad nenubaudžia jiems nepatinkančių politikų, tačiau tokiu savo trumparegišku požiūriu leidžia jiems ir toliau išsilaikyti savo postuose.

Kaip pastebi James S. Coleman, sociologijos teoretikas, čia pasireiškia kolektyvinio veiksmo rūšis, dar vadinamas užkrečiamaisiais įsitikinimais, kada tam tikras elgesys akivaizdžiai susijęs su kontrolės perleidimu įsitikinimų atžvilgiu. Kitaip tariant, tam tikri įsitikinimai ima dominuoti ir paprastai nėra visiškai kritiškai vertinami.

Juk vieša paslaptis, kad mažas balsuojančių skaičius reiškia, kad susitelkusios partijos vienijančios tam tikrą skaičių narių, savo artimųjų, draugų ar nuolatinių, ištikimų savo rinkėjų pagalba ir nulemia rinkimų nugalėtojus ir pralaimėjusiuosius.

Iš tokios susidariusios padėties, uždaro rato, galima išeiti tik vienu būdu, t.y., domėtis politikų nuveiktais darbais (tą galima padaryti www.kaveikiavaldzia.lt), taip atskiriant pelus nuo grūdų balsuoti už dirbančius, o ne kalbančius politikus, kandidatus.

Reikia pagaliau suprasti, kad niekada neateis joks stebukladarys politikas ar politinė jėga, kuri padarys mūsų visų gyvenimus gražesnius ir geresnius. Turėjome tokių jau krūvas, ir skaičiai, 11, 111, 1111 daugiau komentarų nereikalauja.

Jau ne karta esu rašęs, kad viską reikia pradėti daryti nuo savęs ir mažiau keikti valdžią, (kas savaime, žinoma, nėra blogai), bet patiems daugiau būti aktyviems, pirmiausiai savo bendruomenėse, vėliau nuolat siūlant savo pasiūlymus politikams, reikalaujant atskaitomybės iš jų rašant jiems laiškus, susitinkant ir panašiai.

Reikia pripažinti, kad visose politinėse jėgose galime rasti puikių specialistų, dorų piliečių, kaip ir susikompromitavusių asmenybių, tad reikia tik nepatingėti ir šiek tiek pasidomėti kas yra kas, ir rinkimų dieną pasirinkti sąžiningiausius, darbščiausius, nesusitepusius politikus, politines partijas.

Nereikia galvoti, kad mes niekada negalime nieko pakeisti, nes tikiu, jog mes galime, tiesiog reikia pasinaudoti mums visiems suteiktomis galimybėmis, mažiau rodant pirštus vieniems į kitus.

2011 m. sausio 17 d., pirmadienis

Mano vizija - skaidri, atvira politinė erdvė, kurioje betarpiškai dalyvauja visi bendruomenės nariai



Esu jaunas, veržlus, sąžiningas ir optimistiškas jaunasis politikas, gimęs 1985 metais Panevėžyje.

Trumpai apie save

Augau apsuptas tėvo, mokytojo, ir mamos, prekybininkės, dėmesiu. Aštuonerių metų pradėjau lankyti Panevėžio futbolo mokyklą, tad nuo to laiko futbolas ir sportas apskritai tapo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Futbolą miniu neatsitiktinai, nes ši sporto šaka išmokė dirbti kolektyve, kartu jausti atsakomybę už savo veiksmus, taip pat kantrybės, kovingumo, kūrybiškumo. Visi šie principai dabar pasitarnauja siekiant užsibrėžtų tikslų moksle ir politikoje.

2004 metais baigiau Panevėžio „Ąžuolo“ vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais įstojau į Šiaulių Universiteto filosofijos ir visuomenės mokslų studijų programą. Studijuojant ŠU pasinaudojau įvairiomis studijų programomis/ alternatyvomis ir savo žinias tokiu būdu gilinau Švedijos Linkopingo universitete, taip pat stažavausi Italijoje „Fondazione Auxilium“ fonde, kuris rūpinosi pažeidžiamiausiais visuomenės sluoksniais (seneliais, žmonėmis sergančiais AIDS, benamiais). Šios patirtys leido pamatyti, kaip veikia socialinė sistema kitoje šalyje, padėjo labiau subręsti kaip asmenybei.

Kodėl pasirinkau politiką

Visada domėjausi politika, tad nieko nuostabaus, kad įsijungiau ir į politines organizacijas: 2007 metais įstojau į Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungą, o vėliau ir į LSDP. Kitais metais buvau išrinktas LSDJS Šiaulių skyriaus pirmininku, kuriuo esu iki šiol.

Baigęs mokslus Šiauliuose, įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto socialinės ir politinės kritikos magistratūros programą. Universitete įgytas teorines žinias puikiai pritaikiau praktikoje: veikla LSDJS leido įgyti organizacinių gebėjimų, taip pat suprasti jaunimo politikos formavimo ypatumus, išmokau kovoti už visuomenės interesą, rengiant įvairiausius renginius ir akcijas. Vienas įsimintinesnių mano darbų ir iniciatyvų – Šiaulių amfiteatro išsaugojimas Šiaulių bendruomenei.

Mano vizija

Pasisakau už jaunatvišką Šiaulių miestą, o jaunystės nesieju tik su amžiumi: juk jaunas gali būti ir savo vidumi, užsiimant įvairiausiomis visuomeninėmis veiklomis, aktyviai sportuojant ir besišypsant. Todėl viešosios erdvės kartu su visiems prieinamomis sporto aikštelėmis, leidžiančiomis ugdyti fizines tiek dvasines vertybes – mano prioritetas.

Tad atsižvelgiant į mano patirtį bei interesų sritis, manau, kad geriausiai šiauliečių interesus atstovaučiau dirbdamas švietimo, kultūros ir sporto komitete. Aktyvus, sąžiningas, besirūpinantis savo bendruomenės reikalais, besivadovaujantis solidarumo principais –toks yra mano kaip politiko devizas.

Mano vizija – skaidri, atvira politinė erdvė, kurioje betarpiškai dalyvauja visi bendruomenės nariai. Mano nuomone, esama padėtis į gerąją pusę galėtų keistis atsirandant didesniam bendradarbiavimui tarp politikų ir žmonių.

2011 m. sausio 4 d., antradienis

Sniego apgultyje - kaip su tuo sugyventi



Pastaruoju metu per įvairiausius TV programų, laikraščių, interneto ar radijo pranešimus girdime apie naujus iškritusio sniego rekordus Lietuvoje, kurie sumušė netgi penkiasdešimtmečio rekordus. Iš to išplaukė įvairios problemos, rūpesčiai, kurie, tiesa sakant yra tradiciniai žiemos atributai.

Paklausite, o kodėl aš apie tai kalbu? Atsakysiu. Dėl to, kad man jau iki gyvo kaulo atsibodo žmonių verkšlenimai dėl nenuvalytų kelių, pėsčiųjų takų ir panašiai.

Daugelis keiksnoja kelininkus, valytojus, kad pastarieji prastai atlieka savo darbą, tad nėra patogu vaikščioti, nes slidu arba pusnys iki kelių, nekalbant jau apie nepravažiuojamus kelius ir daugiabučių kiemų supanašėjimą su nepraeinamomis gynybinėmis užkardomis.

Vis dėlto aš nelinkęs kritikuoti kelininkų, nes pripažinkime, kad patys didžiąja dalimi ir esame kalti dėl esamos padėties, ypač, kada kalbame apie neprivažiuojamus daugiabučių kiemus. Ne kartą ir pats mačiau kaip kelininkai atvažiuoja ir bando valyti gatves, kiemus, tačiau to negali padaryti dėl mūsų neatsakingai numestų automobilių.

Siūlymas šioje vietoje gali būti tik vienas - pradėkime nuo savęs, burkimės su kaimynais, paimkime kastuvus į rankas ir žygiuokime į savo kiemus ir valykime juos drauge.

Juk tai ne tik puiki proga gerai pasportuoti, tačiau ir galimybė artimiau susipažinti su savo kaimynų.

Džiugu, kad tokių teigiamų ir sektinų pavyzdžių vis daugėja ir žmonės tampa vis sąmoningesni, artimesni vienas kitam.

Tad kaip sakoma nėra to blogo, kas neišeitų į gera, juk žmogiškas artumas ir savitarpio supratimas dažniausiai ir atsiranda iškilus kokiai nors problemai.