2011 m. balandžio 9 d., šeštadienis

Kelionės nuovargis - būdas pailsėti





Balandžio pradžia sutapo su įstabia kelione, kurios maršruto tikslas buvo Strasbūras ir jame esantis Europos Parlamentas, tiksliau sakant, susitikimas su euro parlamentaru Justu Vincu Paleckiu, kurio dėka ši kelionė tapo įmanoma.

Kadangi kelionė vyko autobusu turėjome galimybę aplankyti ir daugiau šalių bei miestų. Šauniosios mūsų gidės Algimantos dėka susipažinome su vokiečių, prancūzų kultūra bei Vokietijos sostine Berlynu, istoriniu Heidelbergu, prancūziškuoju Strasbūru bei kitais miesteliais, kuriuose apsistodavome pailsėti nuo kelionėje patirtų įspūdžių bei apsunkusių kojų.

Žinote niekada neskaičiau savęs alaus ekspertu ir greičiausiai juo niekada ir nebusiu, tad kai kuriuos žmones gali nustebinti mano pasakyti žodžiai, kad kelionėje ragavau vieną skaniausių alaus bokalų savo gyvenime.

Labiausiai stebėtinas dalykas šioje vietoje tikrai ne tas, kad ragavau skanaus alaus, juk kelionėje buvo aplankyta Vokietija, Čekija, kurios garsėja savo alumi, o tas, kad tokiu alumi tapo prancūziškas alus iš Elzaso regiono, kuriame randasi ir aplankytasis Strasbūras.

Vertinant kelionę, manau, kad pamatyti istoriniai pastatai, puikūs kraštovaizdžiai, bei susipažinimas su vietos istorija ar kultūra negali būti pagrindiniai kriterijai vertinant kelionės sėkmę apskritai.

Tokiais kriterijais laikau žmones, t.y. žmones su kuriais kartu keliauji ir kurie leidžia tau susieti patirtus įspūdžius su matytomis ir aplankytomis vietovėmis, be tinkamų kelionės palydovų kelionė niekada negali būti įvertinama aukščiausiu balu.

Džiugu, kad šiuo atveju taip neatsitiko ir kelionė dėka puikios kompanijos buvo nuspalvinta pačiomis gražiausiomis ir ryškiausiomis spalvomis.

Po šios kelionės žodžiai Baden-Baden, žaidžiantysis treneris Keša, ar Fon Griškevičius įgauna visiškai naujas prasmes, tiesa greičiausiai tik man asmeniškai ir mano kelionės draugams, bet tai nieko keisto juk kelionė ir jos įspūdžiai yra labai jau asmeniškas dalykas.

Ir dar vienas dalykas, kuri privalau paminėti - kelionėje puikiai pailsėjau, galbūt ne fiziškai, tačiau dvasiškai. Po ilgo laiko prisiminiau ką reiškia ramybė. Pastarosios atsigręžus į neseniai pasibaigusius rinkimus buvo išties mažai.

Patikėkite draugai, pasaulis be telefono skambučių, interneto, naujienų srauto iš ties gražus. Taip jau išėjo, kad kelionėje su savimi turėjau Carl Honore knygą - "Garbė lėtumui".

Joje minėtas autorius kalbėdamas apie mūsų gyvenamo laikotarpio būdą ir dominuojantį greitį konstatuoja, kad visa manija viską daryti greitai ir taupyti laiką visur ir visada priveda prie nuolatinio ir pastovaus įniršio, kuris pasireiškia visur - kelyje, parduotuvėje, tarpusavio santykiuose, biure, atostogose ar sporto aikštėje iš kurio seka didžiulis nerimas nuolatos griaužiantys mūsų mintis ir krūtinę.

Džiaugiuosi, kad šioje kelionėje turėjau galimybę pakovoti su įniršio ir skubėjimo kultūra, tiesa tai nebuvo lengva užduotis, tačiau stengtis buvo verta, kadangi tada patiriamos akimirkos palieka kur kas gilesnį įrašą asmeninėje patirtyje.

Tad tokiu atveju nieko keisto, kad vakarienė ar valandėlė prie alaus bokalo su puikiais žmonėmis užima svarbiausią vietą kelionės įspūdžių dėžutėje.

Noriu tikėti, kad panašiai pasijautė ir daugiau mano bendrakeleivių bei naujų draugų.